Tai yra pranešimas spaudai, už kurio turinį BNS neatsako.
Gerbiama ministre, Seimo nariai,
Brangūs Lietuvos savivaldybių merai, savivaldos atstovai,
Garbūs renginio svečiai,
per pastaruosius penkerius metus daugelį Jūsų sutikau Lietuvoje. Visą pirmąją kadenciją, vos nutaikęs progą, važiavau į mūsų miestus, miestelius ir kaimus. Lankiausi daugumoje savivaldybių. Bendravau su daugybės vietos bendruomenių atstovais.
Iš tokių kelionių ir susitikimų parsivežiau labai daug. Visų pirma – gerokai aiškesnį tikrovės vaizdą. Vaizdą detalų, išryškintą kasdienių žmonių rūpesčių ir nuogąstavimų, kuriuos gali išgirsti tik tas, kuris iš tiesų yra pasirengęs klausytis.
Darbo regionuose dienomis įsitikinau, kad Vilniuje galime kiek norime rašyti strategijas ir programas, bet jas įgyvendinti reikia realybėje, kur visa ko pagrindas yra žmonės. Tie patys žmonės, kurie susiduria su visuomeninio masto iššūkiais ar skuba į pagalbą, kaimynus užklupus nelaimėms. Žmonės, kurie buriasi į bendruomenes, kad vieni kitiems padėtų, praskaidrintų kasdienybę, kurtų geresnę ateitį savo vaikams ir vaikaičiams.
Lietuvos žmonės gyvena ne tik Vilniuje. Vilnius nėra visa Lietuva. Būtent todėl deramas dėmesys turi būti skiriamas visiems mūsų šalies regionams. Siekiant sukurti stipresnę, teisingesnę, žalesnę ir inovatyvesnę gerovės valstybę, mums reikalinga efektyvi nacionalinė regioninė politika.
Nuo pat pradžių toks ir buvo Regionų forumo tikslas. Iškelti ir išryškinti Lietuvos regionų ir jų gyventojų poreikius. Sutelkti politinę bendruomenę įsisenėjusioms problemoms spręsti. Duoti postūmį darniai visos valstybės, visuomenės ir ekonomikos raidai.
Džiaugiuosi, kad iki šiol nemažai padarėme. Prieš ketverius metus pasiekėme svarbių susitarimų dėl savivaldos savarankiškumo, kuriuos, tiesa, reikėtų sąžiningai ir iki galo įgyvendinti. Apskritai viešajame gyvenime, noriu tikėti, randasi daugiau supratimo, kad regionai yra svarbi Lietuvos dalis, kad jų negalima ignoruoti ar lengva ranka nurašyti.
Galvodamas apie tolesnę nacionalinės regioninės politikos raidos kryptį, pirmiausia bandau įsivaizduoti tikslą, kurio galėtume siekti. Matau ateities Lietuvą kaip dešimties stiprių, darniai vystomų ir kokybiškas paslaugas gyventojams užtikrinančių regionų, kuriuose gyventi patrauklu ir patogu, visumą. Matau stiprius ir klestinčius regioninius centrus, kuriuose sutelktos tiek ekonominės galimybės, tiek ir pastangos dirbti konkretaus regiono gyventojų naudai. Matau Lietuvą su šešiasdešimčia savivaldybių, kurios, suvienijusios jėgas ir įgalintos centrinės valdžios pasitikėjimo bei konkrečios pagalbos, savarankiškai ieško bendrų sprendimų.
Banalu, bet įrodyta – mes stiprūs tiek, kiek stiprus silpniausias iš mūsų. Todėl mūsų formuojama politika negali palikti užribyje nė vieno žmogaus, bendruomenės, seniūnijos, miestelio, savivaldybės ar regiono. Visi turi būti įtraukti ir kiekvieno balsas yra svarbus.
Siekdami regionų plėtros, turime išlikti teisingi ir laikytis tolygaus vystymosi principo. Turime kryptingai mažinti skirtumus tarp savivaldybių ne dirbtinai nuleisdami žemyn lyderes, o aukštyn keldami tas, kurioms dėl vienų ar kitų priežasčių sekasi prasčiau. Tik tada ir visa Lietuva galės veržtis pirmyn, siekdama savo svajonių ir mažindama atskirtį.
Gerbiamieji,
apgailestaudamas turiu pasakyti, kad dabartinė padėtis toli gražu nėra ideali. Ir itin daug kritikos strėlių nusipelno būtent mūsų regioninė politika. Šiandien ji veikiau primena plonais siūlais sutvirtintą atskirų projektų tinklą, o ne vientisą audinį.
Apskritai galima kelti klausimą, ar Lietuvoje sistemingai formuojama regioninė politika. Juk pagrindinis regionų plėtros variklis šiandien yra Europos Sąjungos paramos lėšos, o mes daugeliu atvejų tik pritaikome valstybinius mechanizmus joms įsisavinti. Regioninės plėtros tarybos, stokodamos administracinio resurso, galimybės savarankiškai spręsti be nurodymų iš viršaus, yra pajėgios nebent skirstyti Europos sanglaudos fondų paramą. Regioninės strategijos klausimai lieka biurokratiniu formalumu, kuris leidžia dalyvauti nacionaliniais, nebūtinai pačiais logiškiausiais, kriterijais paremtose plėtros programose.
Tinkamai neveikia net ir šiandieninis regioninės plėtros finansavimo modelis. Programos toliau projektuojamos iš viršaus į apačią, trūksta horizontalaus tarpžinybinio koordinavimo nacionaliniu lygiu, kaip ir elementaraus dėmesio ir išteklių, kurie padėtų užtikrinti sklandų Europos Sąjungos fondų investicijų programos veikimą.
Formaliai už regioninės politikos įgyvendinimą atsakinga visa Vidaus reikalų ministerija, o realiai – nedidelė komanda ministerijos viduje. Tai nėra ministerijos problema. Tai – mūsų visų problema, kad tokiai svarbiai politikos sričiai ilgą laiką neskyrėme pakankamai dėmesio ir išteklių.
Ilgai tai tęstis negalės. Artėja metas, kai turėsime galvoti, ne tik ką ir kaip išsiderėti sanglaudai naujoje finansinėje perspektyvoje, bet ir kaip užtikrinti tvarias, ilgalaikes, regioniniu poreikiu grįstas valstybės investicijas regionuose.
Mažėjant ES paramai, vis didesnis finansinis krūvis ir atsakomybė teks mums patiems. Turime tam pasiruošti, kurdami išmanesnę ir efektyvesnę nacionalinę regioninę politiką. Nesiėmę ryžtingų veiksmų, rizikuotume pasiekti Europos Sąjungos vidurkius tik viename mieste, o ne visoje šalyje – su visomis atitinkamomis pasekmėmis.
Jau dabar matome, kaip, nesant aiškios bendros regioninės plėtros politikos, ant optimizacijos aukuro visoje Lietuvoje deginamos viešosios paslaugos. Atskiros šakinės ministerijos imasi pertvarkų savo atsakomybės lauke, ir tai yra normalu, tačiau neretai pritrūksta galimybių, o gal ir noro atsižvelgti į platesnį kontekstą – konkrečių bendruomenių, kaimų, miestelių, miestų, savivaldybių poreikius. Skubėdamos nusimesti administracinę naštą, siekdamos tik ekonominių naudingumo rodiklių, jos ardo gyvybingų bendruomenių pamatus.
Tai yra pavojinga. Juk ten, kur nelieka mokyklos, bibliotekos, ligoninės, įvairių kitų viešųjų paslaugų, nebėra ir paskatų žmonėms apsigyventi, kurti šeimas, auginti vaikus. Paskui viešąsias paslaugas bei žmones traukiasi ir verslo įmonės su darbo vietomis. Lieka tušti viešieji pastatai, neretai renovuoti už Europos Sąjungos lėšas, ir kita niekam nebereikalinga infrastruktūra.
Neįtikinsite manęs, kad šis kelias mums padės pritraukti verslo investicijų ir regionuose sukurti naujų darbo vietų. Susitikimuose su potencialiais investuotojais specialistai ir jų pasiekiamumas – vienas pagrindinių keliamų klausimų. Kartais jis net svarbesnis nei valstybės siūlomos finansinės priemonės.
Man atrodo, kad dar nevėlu atsikvošėti ir į regionų politikos formavimą pažvelgti atsakingai. Atskleisti jos investicines galimybes, užuot visur bandant įžiūrėti administracinę finansinę naštą.
Ir nors atsukti atgal dešimtmečius vykstančius procesus ir pradėti kurti tvarią, koordinuotą nacionalinę regioninę politiką nėra paprasta, būtent tai matau kaip strateginį mūsų valstybės tikslą. Tikslą, kurį įgyvendinti mums gali prireikti ne vieno politinio ciklo.
Pirma, pati valstybė turi išradingai ieškoti būdų investuoti į regionus, o ne tik kviesti verslą to imtis. Tačiau tai daryti būtina atsižvelgiant į ribotus biudžeto išteklius, taigi maksimaliai efektyviai panaudojant esamus asignavimus.
Toli žiūrėti nereikia. Tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių galima rasti nemažai įkvepiančių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Danija, Norvegija, Švedija, taip pat Estija ieškojo ir rado būdų, kaip viešojo sektoriaus darbo vietas paversti regionams naudingu ištekliumi. Šiaurės Europos šalyse šie sprendimai priimti dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Taip buvo siekiama sumažinti valdžios ir darbo vietų koncentraciją sostinėse, paskatinti mažesnių miestų vystymąsi ir tirpdyti ekonominį atotrūkį nuo didžiųjų miestų.
Dabar yra pats tinkamiausias metas pradėti galvoti apie tolygesnį viešojo sektoriaus darbo vietų paskirstymą tarp Lietuvos regionų. Taip, tai sudėtingas uždavinys, galintis pareikalauti daug pastangų, sukelti konfliktų, nepasitenkinimo. Kai bandėme į Kauną perkelti Žemės ūkio ministeriją, tai vyko be tinkamo pasirengimo, neatlikus būtinos analizės ir paskaičiavimų, nepaisant darbuotojų nuomonės. Galutinis rezultatas, kaip žinome, nebuvo sėkmingas, tačiau jis neturėtų sukompromituoti pačios idėjos. Ir šiandien esama gerų pavyzdžių, kai institucijos dalį darbo vietų steigia ne sostinėje, tačiau tai veikiau išimtis, nei regioninės politikos plėtros taisyklė.
Nematau pagrindo visas valstybės įstaigas ir toliau koncentruoti Vilniuje. Tokia centralizacija yra aiškus senojo politinio režimo palikimas. Turime ieškoti būdų, kaip pasirūpinti teisingesniu valstybės darbo vietų paskirstymu visoje Lietuvoje. Kiekvienas sėkmingas sprendimas bus tik labai nežymus nuostolis sostinei, bet svarbi paspirtis vieno ar kito Lietuvos regioninio centro ekonomikai, taip pat ir demografinei, socialinei bei kultūrinei plėtrai.
Antra, turime decentralizuoti regioninę valdyseną ir reikšmingai sustiprinti regionų savivaldą. Vietos politikai turi būti telkiami darbui ne tik savo mieste ir savivaldybėje, bet ir regioniniu lygmeniu, ir su teisiškai įgalinta kompetencija. Tam reikia, kad centrinė valdžia pradėtų labiau dalintis ir funkcijomis, ir atitinkamais finansais.
Šiandien jau galima konstatuoti, kad 2010 metais įgyvendinta apskričių reforma buvo skubota, ne iki galo apgalvota ir turėjo neigiamų pasekmių. Nuo to laiko drastiškai sumažėjo regioninio strateginio planavimo galimybės, sutrūkinėjo saitai tarp regioninio ir nacionalinio lygmens politikos, suprastėjo koordinavimas.
Negalime akimirksniu atitaisyti to, kas buvo padaryta. Nesiūlau ir grįžti į praeitį. Tačiau mūsų galioje yra rasti naujų formų ir laipsniškai imtis veiksmų, kurie stiprintų regionines plėtros tarybas ir plėstų jų kompetenciją. Turime sudaryti sąlygas regionams patiems planuoti savo ateitį ir investuoti, tapti atsakingiems už iškeltų tikslų įgyvendinimą, įtraukti vietos verslą, akademinę bendruomenę, regionines kultūros tarybas, nevyriausybinį sektorių ir bendruomenes.
Įstatymas jau dabar numato regioninių plėtros tarybų tarimąsi su partneriais, strateginį planavimą, kaštų ir naudos analizės taikymą – dabar reikia užtikrinti, kad visa tai ne tik gražiai skambėtų, bet ir veiktų.
Trečia, mums reikalingi ne tik regioninio, bet ir nacionalinio lygmens valdymo pokyčiai. Turime ieškoti būdų, kaip didinti dėmesį regioninei politikai ne kontroliuojant ir valdant „iš viršaus“, bet teikiant pagalbą ir didinant savarankiškumą. Privalome veikti horizontaliai per visas valstybės valdymo sritis, kad mūsų politiniame gyvenime pagaliau atsirastų vietos už Vilniaus esančiai Lietuvai.
Mums tikslinga apsvarstyti idėją ministerijos, kurios pagrindinis tikslas būtų nacionalinės regioninės politikos formavimas, regioninių tarybų ir savivaldos savarankiškumo didinimas ir, kas ypač svarbu, nacionalinio lygmens koordinavimas tarp ministerijų. Jos pavadinimas yra antraeilės svarbos klausimas.
Visuotinio optimizavimo eroje tai gali skambėti kaip erezija. Tačiau argi panašiai neskambėjo siūlymas steigti Energetikos ministeriją konkretiems strateginiams projektams įgyvendinti?
Šiandien tokiu strateginiu tikslu turi tapti mūsų regionų plėtra. Mums reikia aukščiausiu lygiu telkti pastangas formuoti vientisą regioninę politiką. Tai – daug koordinavimo ir interesų derinimo reikalaujanti sritis. Sritis, kurioje aktyviai veikia daugybė veikėjų. Sritis, kur susikerta neretai viena kitai prieštaraujančios švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos, kultūros politikos vizijos.
Regionų ministerija galėtų ne tik perimti funkcijas iš dabartinės Vidaus reikalų ministerijos, taip pat kitų ministerijų, bet ir užtikrinti, kad nacionalinė politika geriau atitiktų regioninės politikos tikslus ir vietos gyventojų lūkesčius. Tokia ministerija galiausiai taptų horizontaliosios regionų politikos ašimi, mums visiems ieškant Lietuvos žmonėms reikalingų sprendimų.
Gerbiamieji,
pateikiau tik tris siūlymus. Matau valstybės tarnybą kaip visos šalies išteklių, regioninį savarankiškumą – būtiną tolesnių reformų kryptį, regionų ministeriją – atsakingą politikos formavimo vairininkę.
Tačiau mano tikslas nėra primesti Jums vienokius ar kitokius sprendimus kaip vienintelius įmanomus. Gerokai svarbesnis šiuo etapu, manau, yra pirminis postūmis. Turime artėti prie bendro sutarimo, kad mums Lietuvoje reikalinga efektyvesnė regioninė politika. Jau vėliau iš jo galėtų plėtotis daugumai priimtina permainų vizija su konkretesniais pasiūlymais.
Bet kokiu atveju, norėdami artimiausioje ateityje pasiekti rezultatų, diskusijas turime pradėti kuo anksčiau. Geriausia – jau šiandien.
O aš, trumpam grįždamas prie pradinės minties, galiu Jums pažadėti, kad stengsiuosi būti arčiau Jūsų. Ir toliau sieksiu geriau pažinti ir ryškiausius mūsų regionų šviesulius, ir didžiausius skaudulius. Kartu su komanda toliau ieškosime būdų, kaip mažinti regioninę atskirtį ir užtikrinti tolygią mūsų šalies regionų plėtrą.
Ačiū už dėmesį!
Kontaktinis asmuo
Justė Krančiukaitė
Komunikacijos grupės projektų vadovė
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija
+37062047651
[email protected]
Tai yra pranešimas spaudai, už kurio turinį BNS neatsako.